ŽUVYS
Šiuolaikinis, skubantis ir vis daugiau žinių turintis įsisavinti žmogus, jaučia didžiulį poreikį bendrauti su gamta. Akvariumai ar dekoratyviniai tvenkiniai – tai būdas pasijusti arčiau gamtos. Žiūrint į akvariume plaukiojančius mažyčius padarėlius, žmogaus emocijos aprimsta, organizmas išskiria medžiagas, kurios didina laimės pojūtį. Tam, kad akvariumas ar dekoratyvinis tvenkinys džiugintų mus, reikia sukurti kuo geresnes sąlygas žuvelėms.
Truputis biologijos Žuvys – tai didelis vandens gyvūnų antklasis priklausantis chordinių (Chordata) tipui, stuburinių (Vertebrata) potipiui.
Kilmė. Seniausių žuvų liekanų ( žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro. Manoma, kad žuvys atsirado gėluosiuose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė – Cladoselache, davusi pradžią dabartiniams rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės suskilo į dvi šakas; iš pirmosios išsivystė stipinpelekės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys., iš antrosios – riešapelekės ir dvikvapės žuvys.
Žuvys kvėpuoja žiaunomis, juda pelekų pagalba. Šiuo metu žinoma apie 31000 žuvų rūšių ir tai negalutinis skaičius, nes laikas nuo laiko randama naujų rūšių.
Dažniausia akvariumuose laikoma ryškių spalvų ar įdomių kūno formų žuvytės, kurios laisvėje gyvena gėluose vandenyse, prisitaikiusios gyventi šiltame tropiniame ar subtropiniame klimate. Dauguma akvariuminių žuvyčių yra mažos. Tikslų akvariuminių žuvyčių rūšių skaičių pasakyti neįmanoma, ypač kai atsirado jūros vandens akvariumai.
Žuvų kūno forma prisitaikiusi plaukiojimui, be to , ji priklauso nuo gyvensenos. Greitai plaukiojančių žuvų kūnas dažniausia verpstiškas (pvz., ryklio, lašišos), kai kuriu – strėliškas (pvz., lydekos, daugumos karpiniu žuvų), pasyviai plaukiojančių – rutuliškas (pvz., mėnulžuves), judančių smėlėtame ar dumblėtame dugne – gyvatiškas (pvz., ungurio), pasyviai gulinčių ant dugno – asimetriškas, labai plokščias (pvz., plekšnės).
Pelekai pas žuvis būna poriniai ir neporiniai. Poriniai pelekai atitinka sausumos gyvūnų galūnes. Krūtinės pelekai – priekines galūnes, o pilvo dubens – galines. Sausumos gyventojai neturi neporinių pelekų analogų. Neporiniai pelekai – tai uodegos ir vienas ar keli nugaros bei pauodegio. Pelekų struktūra ir funkcijos priklauso nuo aplinkos sąlygų ir gyvenimo būdo. Dažniausiai jie pritaikyti plaukimui vandenyje, bet pas kai kurias labirintines žuvis pilvo pelekai pavirto į lietimo organus, turinčius neįtikėtinas siūlines formas. Yra žuvų kurios savo krūtinės pelekų pagalba paskrenda virš vandens. Kartais pelekai pavirsta į dauginimosi organą, tai pauodegio pelekas pas gyvavedes žuvis arba pilvo pelekai pas rajas ir ryklių patinus.
Plaukimo pūslė – tai tuščiaviduris organas, pripildytas dujų mišinio, padedantis žuvims laikytis vandenyje. Pas gėlavandenės žuvys gyvenančias mažiau tankesnėje aplinkoje už jūrines, plaukimo pūslė užima iki 7% viso kūno. Egzistuoja rūšys, kurios visiškai neturi šio organo, jis pas jas atrofavosi. Dažniausia tai dugninės žuvys, kurioms nereikia išplaukti į paviršių. Kai kurioms žuvims, plaukimo pūslė, tai rezonatorius arba jos pagalba sudaromi garsiniai signalai. Daugumos rūšių žuvų plaukimo pūslė niekaip nesusisiekia su išore, dujų prisipildymas vyksta tiesiogiai iš kraujo. Kai kurios žuvys pūslę naudoja, kaip papildomą kvėpavimo organą, kuris susisiekia su išore kanalėlių pagalba. Būtent plaukimo pūslė evoliucijos eigoje išsivystė į plaučius.
Kvėpavimas. Visos žuvys kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi žiaunų pagalba. Pas kai kurias žuvis yra papildomas organas primenantis plaučius. Žiauninio kvėpavimo mechanizmas toks: žuvis per burną įsiurbia vandenį, toliau vanduo plaudamas žiaunas išpilamas per žiaunų plyšį, o kraujo indų tinklas apraizgęs žiaunų lapelius, pasisavina vandenyje esantį deguonį per šį laiką. Kiekvienai žuvų rūšiai būdinga ištirpusio deguonies kiekio vandenyje ribinė vertė. Žuvims gyvenančioms pratekamame vandenyje turi būti didelis deguonies kiekis, o žuvys gyvenančios „ stovinčiame “ vandenyje pasitenkina mažesniu vandens kiekiu.
Kūno danga. Žuvų kūnas padengtas daugiasluoksne oda, kurioje išsidėsčiusios gleivių ląstelės. Jų išskiriamos gleivės apsaugo odą nuo bakterijų, virusų ir padeda slysti vandenyje. Kai kurios žuvys turi tiktai odą, pavyzdžiui šamai. Dauguma žuvų padengtos žvynais. Jų yra 4 rūšių: patys seniausi plakoidiniai žvynai, tai daugybe smulkučių dantukų plokštelių, kuriomis padengti rykliai. Kiekvienas plokštelinis dantelis ryklio kūne beveik nesiskiria (dantelio-žvyno viduje yra dentino sienelių apgaubta ertmė, panašiai kaip tikro danties pulpa, paviršių dengia panaši į dantų emalį medžiaga ) nuo danties ryklio nasruose, išskyrus dydį. Kaulinės žuvys(erškėtinės, kaimanžuvės, amijos, daugiapelekiai) turi ganoidinius žvynus. Žvynai rombo formos, tarpusavyje sujungti lanksčia jungtimi. Jauniausios žvynų rūšys yra cikloidiniai ir ktenoidiniai. Cikloidiniai būdingi didžiajai daugumai kaulinių žuvų. Jie persidengia lyg stogo čerpės. Ktenoidiniai žvynai (gr. ktenos – šukos) – dantytu kraštu su smulkiais dantukais ir smaigaliais ant nepadengtos kitais žvynais dalies būdingi ešeriams.
Žuvų dauginimasis. Išskiriama ikrus dedančios ir gyvavedės žuvys. Žuvys yra skirtalytės, kai kurios hermafroditės (pvz., akmeninis ešerys). Patelės dažniausiai didesnės už patinus. Neršto metu pakinta daugumos žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma. Kai kurios žuvys migruoja į tolimas nerštavietes ( pvz., lašišos, niegės, stintos). Išneršiama nuo keliolikos iki kelių milijonų ikrų. Dauguma dauginasi keletą kartų per gyvenimą, kai kurios – tik vieną kartą ( pvz., Tol.Rytų lašišos), po to žūva. Egzistuoja žuvys, kurios rūpinasi palikuoniais: „statančios‘‘ lizdą, išnešiojančios ikrus burnoje ir t.t.
Žuvų mityba. Egzistuoja keli mitybos tipai. Planktofagai – ( gr. planktonas – klajojantis + phagos – ėdikas ) mintantys planktonu ( pvz., žuvų jaunikliai, stintos, seliavos, aukšlės, banginiai). Planktonas – gyvenančių vandenyje (skendinčių jame ) ir gebančių šiek tiek savarankiškai judėti, vandens srovių nešiojamų smulkių organizmų ir jų kiaušinių visuma. Bentofagai – ( gr. benthos – gylis + pnagos – ėdikas ) mintantys vandens dugno gyvūnais ( zoobentosu) (pvz., karšis, lynas, plekšnė).Jūrų zoobentosas – infauna ( dugno nuosedų sluoksnyje gyvenančios daugiašerės kirmelės, dvigeldžiai moliuskai, echiuros), onfauna ( grunto paviršiumi judantys moliuskai, dauguma dygiaodžių, įv. vėžiagyviai ) ir epifauna ( prie supstrato prisitvirtinusios pintys, įv. koralai, hidroidiniaia polipai ). Gėlavandenis zoobentosas – pirmuonys, pintys, mažašerės ir žieduotosios kirmelės, įv. moliuskai, aukštesnieji vėžiagyviai, daugybė įv. vabzdžių lervų. Plėšrios žuvys – maitinasi smulkesnėmis žuvimis. Parazitinės žuvų rūšys gauna paruoštą maistą iš šeimininko organizmo.
Žuvų spalva. Visi žuvų atspalviai priklauso nuo pigmento ląstelių, kurios išsidėsčiusios tarp odos sluoksnių, epidermio ir dermos. Kitoks spalvų atsiradimo mechanizmas tik pas sidabriniai balto, švytinčio prieš saulę, žuvies atspalvio: giliai odoje slūgso ląstelės, užpildytos guamino kristalais, šios ląstelės atspindi saulės spindulius ir žuvis spindi, žvilga. Įdomu tai, kad visų atspalvių funkcija yra maskuojanti. Tarp ryškių tropinių augalų ryškiaspalvės žuvelės, beveik nematomos. Spalva yra specifinė rūšiai, bet gali keistis priklausomai nuo daugelio dalykų: žuvies amžiaus, fiziologinės būklės, aplinkos sąlygų, paros meto ir netgi nuo nuotaikos.
Žuvų dydžiai. Žuvų dydis labai įvairus. Nuo 8mm ( Knipowitschia panizae), 1cm grundulo ( Pandaka pygmaea) iki 18m. bangininio ryklio. Bangininio ryklio svoris gali siekti 20 t, ansčiau šias žuvis jūrininkai vadindavo jūrų pabaisomis. Pati mažiausia žuvis sveria 1,5g.
Biologiniai žuvų ypatumai
Įvairaus charakterio žuvų simbiozė. Žuvims būdingas bendradarbiavimas su kitos rūšies individais. Bendradarbiavimas naudingas abiems organizmams ( pvz., anemoninės žuvelės ir aktinijos, kai kurių žuvų rūšių mailius su didelėmis medūzomis, plėšrios žuvys ir žuvelės švarintojos) arba tik vienam. Jeigu nauda yra vienai rūšiai be žalos kitai ( pvz., žuvys- lipukai ( Echeneidae) ir rykliai) tai yra komensalizmas. Jei yra padaroma žala – tai jau parazitiniai santykiai ( pvz., apvaliaburnės nėgės ir miksinai apskritažiomeniai, kurie įsisiurbia į auką ir ją pamažu išsiurbia).
Žuvų regeneracija. Žuvys gali atsiauginti prarastus ūselius, žvynus, pelekus,pažeistą odą ir raumenis, netgi dalinai žiauninius dangtelius. Žvynas atauga per 30 -120 dienų.
Pastovus žuvų augimas. Žuvys auga visą savo gyvenimą, tik kiekvienais metais vis mažiau.
Šoninė linija. Šoninė linija – vandens judėjimo jutimo organų sistema, kuri leidžia žuvims orentuotis erdvėja. Tai tarsi šeštas jausmas, leidžiantis jausti objektus, kurie randasi tamsoje ar drumzliname vandenyje, kai rega nepadeda. Šoninė linija padeda gyvūnui suvokti vandens srovės kryptį, greitį, aplenkti kliūtis, pajusti artėjantį pavojų, rasti maisto. Linija išsidėsčiusi aplink akis ir burną, taip pat išilgai visą kūną iš abiejų pusių. Ji susideda iš odos kanalėlių, kuriuos dengia plaukuotos išaugos (0,1mm) padengtos želatinine kapsule ir apgauptos epitelinėmis ląstelėmis.Žvynai palei šoninę liniją priglunda nesandariai, todėl leidžia vandeniui laisvai tekėti per sensorius ir priimti visus vandens sūkuriavimus. Gauti signalai siunčiami į smegenis, kurios analizuoja informaciją, nustatydamos vandens judėjimo šaltinį, jo vietą ir kilmę. Įdomiausia tai, kad tokia smulki ir tiksli analizė daug kartų viršija žuvų primityvios nervų sistemos galimybes. Daug sunkiau įsisavinti integruotų signalų informaciją ateinančią ne iš 1- 2 organų, o iš kelių šimtų ar tūkstančių. Mokslininkai iki dabar nesupranta, kaip žuvų neuronams pasiseka išspręsti šią užduotį. Šoninės linijos jutimai visiškai nepanašūs į kitus jutimus, tai visiškai kitos kokybės jutimas, kurio realiai žuvis negali jausti. Tai viena iš daugelio biologijos mįslių. Daugelis žuvų rūšių prie šoninės linijos dar turi elektroreceptorių sistemą.
Skoniniai žuvų jutimai. Nei vienas gyvūnijos atstovas neturi tiek skoninių juslių kiek jų turi žuvys. Pas žuvis skoniniai svogūnėliai yra ne tik burnos ertmėje, jie gali būti išmėtyti po visą kūną, dažniausiai lokalizuojasi galvoje, ūsiukuose, pelekuose. Žuvys skonį jaučia visu kūnu, netgi tomis kūno vietomis kur nėra skonio svogūnėlių, žuvų oda gali pati nustatyti supančios aplinkos cheminę sudėtį.
Žuvų kūno temperatūra. Žuvų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros.
Žuvų kvėpavimo tankumas. Kvėpavimo tankumas priklauso nuo žuvies rūšies ir nuo deguonies kiekio vandenyje. Kuo mažiau deguonies tuo dažniau kvėpuoja žuvis.
Gyvenimo trukmė. Nuo 1m iki 100m.
Žuvų gyvenančių akvariume prisitaikymo ypatumai
Visų rūšių akvariuminių žuvyčių protėviai gyveno natūralioje aplinkoje, kuri, aišku, skiriasi nuo tos kurią sukuria žmonės. Taigi reikia stengtis sukurti aplinką, kuo artimesnę natūraliai, tos rūšies žuvims kurios laikomos akvariume. Kiek žmogus besistengtų, vis tiek nepavyksta sukurti idealių sąlygų.
1. Neįprastas maistas žuvims. Gamtoje maistas labai įvairus. Akvariume įvairių rūšių žuvis patogiausia maitinti tuo pačiu maistu t.y. infuzorijomis, dafnijomis, sliekais ir panašiai. Natūralu, kad tai įtakoja pokyčius žuvyčių organizme. Todėl gyventi akvariume gali tik tos rūšys, kurios prisitaiko prie standartinio maisto. Taip maitinamom daugeliui žuvų rūšių prasideda progresuojanti degeneracija, prasidedanti 2 – 3 kartai: blunka spalva, trumpėja amžius, silpnėja reprodukcinės savybės ir t.t.
2. Ribojama erdvė. Akvariumo dydis mažesnis už bet kokį natūralų vandens telkinį. Taigi tai įtakoja žuvų dydį.
3. Vandens prisotinimas dieguonimi. Akvariumuose vandens aeracija ( prisotinimas deguonimi) panašiausia į stovinčių telkinių vandenį, todėl akvariumuose geriausia prisitaiko gyventi šių vandenų žuvys. Sunkiausia prisitaikyti tekančių vandenų atstovėms. Žuvų sugebėjimas prisitaikyti prie nepalankių sąlygų stulbinantis, todėl žmonės sėkmingai dirba pritaikant naujas žuvų rūšis gyventi akvariumuose.
4. Pastovi vandens temperatūra. Natūraliomis sąlygomis vandens temperatūra keičiasi paros bėgyje. Žuvų bioritmas pritaikytas prie šio temperatūrinio kitimo. Akvariume šių kitimų nėra. Sutrinka natūralus žuvų bioritmas, ko pasekoje jos greičiau sensta, tampa silpnos, liguistos, gležnos.
5. Žuvų veisimas. Žuvų veisimas tai ne tik hobis, tai užsiėmimas, kuris reikalauja kruopštumo, kantrybės pastabumo ir naujų žinių įsisavinimo. Šiandien informacijos apstu internete, knygose, klubuose. Reikia tik užsinorėti ir įgyvendinti savo svajonę. Bendravimas su ainiais nuostabių būtybių, kurioms kadaise priklausė visas žemės rutulys, atneš nuostabų pilnatvės jausmą ir ramybės pojūtį.
Autorius:
Giedrė Januškevičienė