PAUKŠČIAI
Papūgos
Apie papūgas žino daugelis žmonių. Jeigu žmogus ir nelaiko papūgų, tai apie jas girdėjo pasakojimus, matė pas draugus, klausėsi apie jas anekdotus. Sakoma, kad anekdotų kiekis atspindi populiarumą. Šiuo atžvilgiu papūgos – patys populiariausi paukščiai. Senovėje papūgos džiugino graikų ir romėnų aukštuomenę, o mūsų laikais šie paikščiai suteikia džiaugsmo daugeliui žmonių. Žmonijos istorijoje pasitaikė ir juodasis periodas šiems paukščiams: papūgas gaudė dėl jų skanios mėsos ir gražių plunksnų, tam, kad darytų damoms gražias skrybelaites. Dabartiniais laikais mes gėrimės šiais paukščiais.
Truputis biologijos
Papūgų būrys susideda iš vienos šeimos – papūgų, į kurią įeina 7 pošeimiai ir 320 rūšys. Papūgos labiausiai mėgsta tropikų klimatą, nors kai kurios rūšys prisitaikiusios ir vidutinio klimato juostoje, be to papūgų yra ir aukštikalniuose. Daugiausia rūšių yra Aaustralijoje. Ten gyvenančios papūgos sudaro pusę visų egzistuojančių rūšių. Apie trečdalis rūšių kilusios iš Centrinės ir Pietų Amerikos ir tik apie 50 rūšių gyvena Pietų Azijoje ir Afrikoje. Europoje šiuos paukščius galima sutikti tik zoologijos soduose, veislynuose ir megėjų butuose.
Dažniausia narveliuose pamatysime: kakadu, pilkasias, amazonės papūgas, aras, plokščia ir pleištauodeges, neperskiriamas, žieduotasias ir, žinoma, banguotasias papūgas.
Papūgų giminystės ryšiai su kitais paukščiais tik nuspėjami. Vieni ornitologai lygina kojų sudeties panašumą ir kalba apie giminystę su retaplunksnėmis gegutėmis ir geniais. Kiti teigia papūgas turinčias giminystės ryšius su pelėdiniais. Įtikinančių įrodymų nėra, todėl papūgos zoologinėje sistematkoje užima išskirtinę vietą kitų paukščių būryje.
Papūgų plunksnų spalva yra pagrindinai ryški ir marga, dažniausiai sutinkami žolių žalumo atspalviai. Yra papūgų rūšių, kurių plunksnos visiškai raudonos, baltos ir ryškiai melsvos spalvos. Kiekvienai rūšiai būdingas skirtingas plunksnų piešinys, kuris vienodas patinėliui ir pateliai. Pas kai kurias papūgas (nimfas) plunksnų spalva ryškesnė pas patiną. Pas dvispalvias papūgas abiejų lyčių spalvos ryškios, tik patinėlis žalias, o patelė raudona. Kaip taisyklė, jauni paukščiai turi blyškesnes spalvas.
Biologiniai papūgų ypatumai
Papūgoms charakteringa ypatinga snapo struktūra: išoriškai jis primena plėšrūnų snapą, bet pralenkia jį savo mase ir judrumu. Prie pagrindo platus ir auštas antsnapis baigiasi siauru aštriu kabliuku, išsikišusiu už trumpesnio posnapio. Išskirtinis snapo judrumas užtikrinamas sąnariu, kuris sujungia snapą su kaukolės kaktos ir nosies kaulais. Dėka šios ypatybės ir galingos kramtymo muskulatūros, stambi papūga gali griebti didelių matmenų daiktą, perkąsti plieninę vielą, sutraiškyti riešuto kevalą arba atsukti veržlę.
Papūgų oda visiškai neturi liaukų. Pas kai kurias rūšis yra stuburgalio riebalinė liauka, kuri gamina tepamąjį sekretą, jis apsaugo plunksnas nuo dregmės ir pažeidimų, taip pat nuo kenksmingo mikroorganizmų poveikio. Pas papūgas be stuburgalio riebalinės liaukos yra priekinės plunksnos gaminančios labai smulkias ragines plokšteles, tap vadinamą pudrą, kuri turi vandenį atstumiančią savybę.
Pas papūgas 4 stori pritrinti pirštai, iš kurių 2 nukreipti į priekį, o 2 atgal. Pas kai kurias rūšis priekiniai prštai pilnai suaugę, o pas kai kurias sujungti tik plėvele. Tokia kojų konstrukcija papūgoms užtikrina tvirtą laikymąsį ant šakų ir vikrų laipiojimą medžiais. Šie paukščiai žeme vaikšto nevikriai ir kartais remiasi snapu. Išimtis sudaro žemės ir banguotosios papūgos, lakstančios greitai ir vikriai. Daugelis rūšių ima maistą koja ir prideda prie snapo.
Visų papūgų aštrus gerai išvystytas spalvinis regėjimas. Jos geriau mato iš šonų, negu prieš save. Papūgos turi gerą klausą, jos mėgsta klausytis muzikos, joms būtinas bendravimas tame tarpe ir pašnekesys. Daugelis jų sugeba pakartoti žmogaus balso garsus. Taipogi pas jas gerai išvystyti lytėjimo ir skonio pojūčiai. Šiems paukščiams ypatingai patinka saldus skonis, jie taip pat atskiria sūrų ir rūgštų skonį. Sprendžiant iš atliktų tyrymų, papūgos visai neskiria kartaus skonio. Priimant informaciją uoslė pas papūgas vaidina mažą rolę. Šnervės pas jas yra ne snapo gale, o pagrinde ( pradžioje ), todėl pasirenkant maistą papūgos orentuojasi rega. Buvo daromas bandymas, kuriame alkanai papūgai padedamas maistas ir paukštis visuomet imdavo maistą, kai jį matydavo.
Papūgų kūno temperatūra yra 41 laipsnis pagal celsijų.
Papūgų gyvenimo trukmė netiesiogiai priklauso nuo kūno matmenų. Banguotosios ir neperskiriamos, teisingai maitinant ir laikant, gyvena iki 20 metų. Vidutinės gyvena iki 30 – 50 metų, o stambūs paukščiai, pavyzdžiui pilkosios papūgos (Žako) ir Kakadu, gali gyventi 90 ir daugiau metų.
Papūgos gamtinėse sąlygose
Papūgos gyvena tropiniuose miškuose atvirose erdvėse su retais medžiais. Tai socialiniai paukščiai, kurie linkę sudaryti būrius arba nedideles kolonijas. Toks paukščių kiekis negali maitintis vienoje vietoje, jie turi pastoviai migruoti, nuskrisdami didelius atstumus, ieškant vandens ir maisto. Papūga yra dieninio gyvenimo paukštis. Prieš nusiledžiant saulei pulkas susranda atskirai stovintį medį ir keldami didžiulį triukšmą sutupia ant jo šakų. Kartais du pulkai išsirenka tą patį medį, tada tarp jų prasideda peštynės. Silpnesnieji turi pasitraukti ir ieškotis kito medžio. Triukšmas ir klyksmai nutyla tik sutemus, bet kai tik pasirodo saulė, tuojau ore pasigirsta vapaliojimas, pulkas pakyla ir skrenda ieškoti maisto. Lijant tropiniam lietui papūgos tupi ant šakos nejudėdamos, išskleidžia sparnus ir slepia po jais galvą. Lietui pasibaigus paukščiai nuo savęs nupurto vandens lašus ir užsiima plunksnų tvarkymu.
Natūraliomis sąlygomis papūgų racionas susideda pagrindinai iš riešutų, vaisių ir sėklų. Išimtį sudaro šiurkščialiežuvės papūgos ( pošeimis lorinės papūgos ) mintančios žydinčių medžių ir krūmų nektaru bei medžių sula. Beveik visos papūgos laikas nuo laiko lesa vabzdžius, bestuburius gyvius ir pumpurus nuo medžio.
Vestuvinis papūgų periodas vyksta tais mėnesiais, kai gausu joms įprasto maisto. Papūgos monogaminiai paukščiai, jų poros susiformuoja dar joms lytiškai nesubrendus, kai jauni paukščiukai bendrauja tarpusavyje ir tai išsilaiko visą gyvenimą.
Daugelis papūgų įsitaiso lizdus medžių drevėse. Yra papūgų, kurios panaudoja lizdams medžiuose termitų buveines, urvus, uolų plyšius. Žemės papūga padeda kiaušinį į nedidelę duobutę ant plikos žemės, bet tai vienintelė išmtis tarp aukštaintelektualių, apdovanotų išvystytu instinktu, lizdus sukančių paukščių.
Daugelis papūgų (banguojančios, nimfos, dainuojančios ) deda kiaušinius tiesiog drevės dugne, kitos savo būstą įrengia jaukiai. Rožinės kakadu drevėje lizdą iškloja šakutėmis ir lapais, o neišskiriamieji įrengia dar sudėtingesnius lizdus su laka nukreipta į užpakalinę drevės sienelę. Jokios praktinės reikšmės sudėtingų lizdų sukimas neturi, tai tik parodo papūgų evoliucjos išsivystymą : vienos iš jų perėjo į lizdų sukimą drevėse, kitos įrenginėja lizdus ( ne drevėse ) ir tęsia šį darbą toliau taip kaip joms diktuoja instinktas, paveldėtas iš protevių. Drevės panaudojimas lizdo įrengimui turi savo teigiamas ir neigiamas puses. Iš vienos pusės drevė patikimai apsaugo jauniklius nuo orų kaitos, drevėje nesijaučia temperatūros svyravimai, išlaikoma pastovi dregmė. Iš kitos pusės medžių kiekis kuriuose yra drevių ribotas, kiaušinių dėjimas nevėsinamas, tai veda prie deguonies deficito ir sulėtina jauniklio embrioninį vystymąsį.Kartais sausų ir karštų orų metu žūsta dalis arba visi kiaušiniai.
Smulkios ir vidutinės papūgų rūšys užima gatavas dreves, o stambios gali pačios pasidaryti. Stambios papūgos išsirenka papuvusį medį ir pradžioje iškanda nedidelę kiaurymę – laką, po to patelė praplatina ją ir išima šerdį, formuodama reikiamo dydžio drevę. Vienoje dėtyje smulkių rūšių papūgų 4-5 kiaušiniai, o stambių 2-3. Stambios papūgos peri daugiau nei 40 dienų, o smulkios – 18-19 dienų. Jaunikliai išsirita ne vienu metu, nes patelė pradeda tupėti tik po 2-3 kiaušiniais. Tai palengvina mažylių išmaitinimą, kadangi nuo jauniklio amžiaus priklauso jo maisto kiekis ir sudėtis. Maitinant pačius mažiausius duodamas skystas maistas – gurklio „pienelis“, vyresniems jaunikliams „pienelis“ su nedideliu kiekiu pusiau suvirškintų grūdų, o dar vyresniems – išbrinkusius gurklyje grūdus. Suaugusių papūgų gurklyje yra simbiotinė mikroflora, reikalinga maisto suvirškinimui. Jaunikliai tai gauna kartu su maistu. Todėl bandymai dirbtinai išmaitinti jauniklius, dažnai baigdavosi neskmingai.
Kiaušinių perėjimu užsisima patelė, patinas ją tik neilgam pakeičia. Pirmą savaitę po jauniklių išsiritimo patelė praktiškai nepalieka lizdo, o patinas ją maitina.
Savaitinius jauniklius padeda pamaitinti ir patinas, kuris juos maitina netgi išskridus jiems iš lizdo, kada patelė jau peri kitus.
Papūgų jaunikliai išsirita iš kiaušinio pliki, akli ir visiškai bejėgiai. Po 14 dienų jiems atsidaro akys, po to apsiplunksnuoja, vėliau atsiranda vairinių ir mosuojančių plunksnų pradžios. Kitos plunksnos užauga per 10-15 dienų iki jiems išskrendant iš lizdo. Stambių rūšių jaunikliai lizdus palieka po 3 mėnesių, o smulkių po 1-1,5 mėnesio. Kažkurį laiką jaunikliai laikosi kartu su tėvais ir nakvoja lizde, po to jaunikliai susiburia į pulkus ir išskrenda. Esant palankioms klimatinėms sąlygoms smulkių rūšių papūgos per metus išmaitina po dvi vadas.
Jaunos smulkių rušių papūgos pakeičia vaikišką plunksnuotę per 4-6 mėnesius, o stambių rūšių plunksnų keitimasis tęsiasi iki 2-3 metų.
Papūgų laikymas namų sąlygomis
Patalpos papūgoms laikyti privalo būti sausos, gerai apšviestos, turi būti pastovi temperatūra ( optimali 20-25 laipsniai C, minimali 15-18 laipsniai C ), gera ventiliacija, apsaugota nuo skersvėjų ir plėšrūnų. Papūgos laikomos narveliuose ir voljeruose: bet kurioje jų laikymo vietoje neturi būti daiktų, galinčių paukščius traumuoti, tai išlndusios vinys, aštrūs vielos gabaliukai ir plyšiai kuriuose gali įstrigti paukščių pirštai.
Geriausiai tinka metaliniai nikeliuoti narveliai, nes jie higieniški, patvarūs ir ilgaamžiai, o taip pat praleidžia pakankamai šviesos. Narvelio strypai daromi iš storos metalinės vielos, sujungtos taškiniu suvirinimu. Susriegti varžtais ir veržlėmis arba sulituoti minkštu alavu visiškai netinka papūgoms. Šie išmanūs ir stiprūs paukščiai per dieną sugeba atsukti visus varžtus, sulaužyti viską kas lūžta, ištrūkti į laisvę ir šeimininkauti bute.
Priklausomai nuo paukščio matmenų pasirenkamas narvo dydis, kuo didesnis tuo geriau. Minimalus narvo dydis turi užtikrinti papūgai laisvai ištiesti sparnus ir užsikabinti nagais už narvo lubose pakabinto žiedo, kybant galva žemyn nepasiekti kartelės. Praktiškiausia keturkampė narvo forma, kadangi lengviausia palaikyti švarą. Žmonės, kurie užsiima papūgų veisimu pirmumą teikia keturkampiai formai su plokščiu viršumi, leidžiančiu narvelius statyti vieną ant kito. Atkreipkite dėmesį į durelių vietą. Ji turi būti įrengta žemiau kartelės ir užsidaryti. Tokiu būdu įtaisytos durelės užtikrina laisvą maisto ir gertuvės įdėjimą, taip pat užkerta kelią neplanuotam papūgos išskridimui. Optimalios durelės – pakeliamos į viršų – jų nepaliksi atsitiktinai atidarytų. Stambioms papūgoms reikia ypač atidžiai pasirinkti durelių užtvarą, nes tarp papūgų atsiranda specialistų sugebančių paprastą sklastį arba kabliuką atidaryti. Reikia įsigyti narvą su išstumiamu dugnu, tai maksimaliai palengvina valymo procesą ir leidžia netrukdyti paukščio. Renkantis narvą reikia atsižvelgti į papūgos rūšies ypatybes. Paukščiams, kurie įpratę būti ant žemės, reikalingi žemi erdvūs narveliai su aukštais (15 cm) borteliais, kurie apsaugo nuo šiukšlių išmėtymo.
Papūgų pora, kuri laikoma dauginimuisi, turi būti laikoma dideliame narvelyje, kuris leistų perskristi nuo vienos kartelės ant kitos, tai sustiprina raumenis ir palaiko reikiamą medžiagų apykaitą. Toks narvelis vadinamas sodeliu, jo ilgis, kaip minimum, turi du kartus viršyti plotį.
Jaunus paukščius reikia laikyti grupėmis, kol apsiplunksnuoja ir prasideda lytinis brendimas, praskrendančiajame narvelyje, kurio ilgis viršija plotį 4 kartus. Praskrendantis narvelis arba kitaip laisvasis narvelis reikalingas normaliam jaunų paukščių vystymuisi, skrisdamos per visą ilgį, papūgos auga aktyviau, būna stipresnės ir gražesnės už savo bendraamžes ankštuose narvuose.
Įdeal patalpa papūgoms yra voljeras, nes ten papūgos gyvena panašiomis į natūralią aplinką sąlygomis. Erdvų voljerą galima įrengti namie, atitveriant jam pačią šviesiausią kambario dalį arba jeigu leidžia klimatinės sąlygos – atvirame ore. Voljerui patartina panaudoti tvirtą metalinį tinklą su 1,5X1,5 cm akutėmis smulkioms rūšims ir 2,5X2,5 cm stambesnėms papūgoms. Jeigu voljeras ne namie, jis turi būti padarytas su tamburu dviem durimis, kad paukščiai negalėtu išskristi į laisvę.
Narve arba voljere turi būti maitinimo priemonė, girdyklos, talpos mineraliniam maitinimui ir įvairaus storio kartelės. Poroms lytiškai subrendus sodelyje arba voljere pakabinami nameliai primenantys dreves, kad galėtų dėti kiaušinius ir išperėti jauniklius. Gertuvės gali būti stiklinės, plastmasinės arba geležinės. Puikiai tinka pneumatinės girdyklos, vanduo jose ilgam išsilaiko švarus. Kategoriškai draudžiama naudoti molinius indus arba koncervų dėžutes. Taip pat negalima naudoti cinkuotų arba varinių indų arba žaislų, šie metalai oksiduojasi ore, jų oksidai ypač vario nuodingi ir labai pavojingi papūgoms. Maitinimo indus ir girdyklas geriausiai pritvirtinti prie sienelės netoli kartelių, ant grindų jie greitai užsiteršia.
Papūgoms naudingas maudymasis, per karščius jos atsivėsina, geriau perneša plunksnavimąsį ir tvarkingai palaiko savo plunksnas. Maudyklė su kambario temperatūros vandeniu kasdien rytais pastatoma ir paimama tuojau pat, kai papūgos išsimaudo. Smulkioms papūgoms užtenka talpos su 1-2 cm gylio vandeniui, o stambios papūgos turi turėti galimybę kojom atsistoti vandenyje. Tiesa daugelis stambių papūgų nemėgsta pačios maudytis, joms patinka kai jas aplieja dušu. Maudykloms naudojama, priklausomsi nuo papūgos dydžio, vonelės iš stiklo arba plastmasės. Zooparduotuvėje galima įsigyti patogią iš trijų pusių įstiklintą maudyklę su stogu. Ši pakabinama ant sienos maudyklė patogi tuo, kad iš jos neapipurškiamas maistas ir narvas lieka sausas.
Kartelėms tinka tvirto medžio rūšys: ąžuolas, beržas. Kartelės diametras turi būti toks, kad papūga galėtų savo nagais jį apglėbti, bet pirštai apie kartelę neturi susisiekti, kitaip paukštis negalės normaliai ilsėtis, nes jo kojos bus pastovioje įtampoje. Per plati kartelė tuo blogai, kad paukštis pastoviai nuo jos nuslysta ir dėl to sutrina ant pėdų mazolius, o ant siaurų kartelių papūga sužeidžia kojas savais nagais. Nuimti žievę nuo kartelių visai nebūtina, papūga pati su šiuo uždavinui susitvarko ir tai jai suteikia didelį malonumą.
Atvirame ore įrengtame voljere galima pasodinti agrastą, serbentą, šermukšnį arba beržą. Papūgoms patinka šių augalų gumbai ir uogos, todėl reikia nulestus medžius ir krūmus periodiškai atnaujinti.
Narvuose ir voljeruose reikia palaikyti švarą ir stebėti, kad nebūtu drėgna. Nuo kartelių ir išimamo dugno su muilu nuplaunamas purvas, o įsigėrusį purvą nugramdom peiliu. Į dugną paberiamas plonas upės smėlio sluoksnis, kuris keičiamas, kai užsiteršia paukščių išmatomis. Dugną galima padengti popieriu, nuo jo mažiau dulkių, bet be smėlio papūgų negalima palikti, reikia paberti nedaug smėlio į atskirą indą arba sumaišyti su mineraliniu papildu.
Maitinimo indą ir girdyklą būtina plauti kiekvieną dieną, nes kitaip jie apgliaumija. Gliaumaluose yra daug pavojingų mikroorganizmų, kurie pavojingi paukščių sveikatai. Karščių metu vandenį reikia keisti kelis kartus per dieną. Indą su maistu ir girdyklą reikia laikyti vieną nuo kito atokiau, tada vanduo nebus užterštas maisto likučiais, o maistas nesudrėks nuo vandens.
Kad kompensuoti pastoviai augantį snapą, papūgom reikia ką nors graužti, todėl narve turi būti specialus gardumynas, žaislai ir vaisinių medžių šakelės.
Kada padūgos augina jauniklius, lizduose susikaupia išmatų sluoksnis, todėl patartina kartą per savaitę ten padaryti tvarką. Palaukus kada tėvai palieka lizdą, reikia jį nuimti, jauniklius atsargiai patupdyti į dežutę, išklota vata arba audeklu, pakeisti pjuvenas, grąžinti jauniklius į vietą ir pakabinti lizdą. Kai kurios poros atsisako maitinti jauniklius, nuo kurių kvepia žmogumi, todėl jų lizdų nereikia valyti tol kol tėvai išmaitina vaikus.
Papūgoms reikalinga 14-16 valandų dienos šviesa, vidutinėse platumose reikia naudoti dienos šviesos lempas, kurios išdėstytos 1,5-2m atstumu nuo narvelių. Šviesos trūkumas per ilgesnį laiką sukelia papūgoms medžiagų apykaitos sutrikimus. Elektrinis apšvetimas skiriasi nuo saulės šviesos, kadangi jame nėra ultravioletinių spindulių, kurie užtikrina vitamino D gamybą ir baktericidinį paveikį. Be to būtent ši spektro dalis sulaikoma stiklu, todėl visi paukščiai gyvenantys bute negauna ultravioletinių spindulių. Tai galima kompensuoti naudojant specialias ultravioletines lempas.
Papūgų maitinimas
Idealus atvejis, maitinti papūgas tuo maistu, kurį jos gauna natūraliomis sąlygomis gamtoje, bet tai dėja neįmanoma. Todėl šeimininko uždavinys aprūpinti savo plunksnuotą draugą įvairiu racionu,kuris būtų teisingai subalansuotas.
Nepatyrusių šeimininkų pagrindinė klaida maitinti papūgas vieninteliu grūdu, pavyzdžiui aliejinėmis sėklomis. Arba pridedant į racioną netinkamus produktus, tokius kaip kepta mėsa, vynas ir kitus. Svarbiausi papūgoms reikalingi elementai yra siera, natris, kalis ir chloras, o iš mikroelementų geležis, varis, magnis, cinkas, kobaltas, jodas ir selenas.
Pagrindinis pašaras daugeliui papūgų rūšių yra grūdiniai mišiniai. Daugiau kaip 50% grūdinių mišinių tenka soroms. Papūgoms reikalingos visos sorų rūšys, tama tarpe ir raudonųjų, kurias paukščiai lesa nelabai noriai, bet jose yra labai didelis naudingo karotino kiekis. Pakeisti sorą išvalytom nuo lukštų kvietinėm kruopom netikslinga, kadangi kviečiai ore oksiduojasi todėl jie tinka papūgų maitinimui tiktai tirštos košės pavidalu.
20-30% mišinio sudaro avižos, jų daugiau papūgoms duoti netikslinga, nes paukščiams gali užkietėti viduriai. Avižos pilnai įsisavinamos garintame pavidale, būtent tokias reikia duoti paukščiams maitinantiems vaikus. Garintos avižos ruošiamos taip: 10 min avižos verdamos pasūdytame vandenyje, po to nupylus vandenį grūdai lengvai nudžiovinami ir duodami papūgoms. Jeigu nėra galimybės gauti avižų, galima duoti avižinių kruopų.
Būtina mišinio sudėtinė dalis yra riešutai ir saulėgrąžų sėklos. Didelis riebalų kiekis jose privilioja papūgas, bet jų reikia mišinyje ne daugiau kaip 20%.
Kviečiai pagal savo maistngumo savybes labai reikalingi augimo, dauginimosi ir plunksnavimosi periodu. Papūgos kviečius blogai lesa mišinių sudėtyje, todėl juos duodame atskirai jau peraugusius arba dar neprinokusius. Retkarčiais papūgom duoda neprinokusius, pernokusius arba pagarintus miežius.
Vienintelis kanarėlių sėklų (auga Kanarų salose) trūkumas, jų kaina, pagal galimybes šių sėklų reikia įdėti į grūdinius mišinius. Galima drąsiai į papūgų racioną įdėti pusiau prinokusių salotų sėklas ir piktžoles, ypatingai naudingos kiaulpienės ir gyslotis. Kukurūzai – skanus ir maistingas pašaras, bet kietus grūdus gali lesti tik stambios papūgos, smulkioms reikia duoti tik virtus arba vaškinėje nokimo stadijoje. Puikus baltymų šaltinis virti žirniai, bet niekada neduokite papūgoms šviežiai surinktų žalių žirnių, tai iššauktų skrandžio sutrikimą.
Vaisiai, daržovės, uogos ir švieži žalumynai – tai mikroelementų ir vitaminų šaltinis. Iš vaisių tarp virbų galima pakabinti obuolius (būtinai saldžios rūšies), abrikosus, vyšnias ir vynuoges. Iš daržovių – virtas bulves (galima su gabalėliu sviesto) ir šviežias morkas supjaustytas gabalėliais. Daugelis papūgų mėgsta šermukšnius, juodus serbentus, avietes, erškėtuoges iš kurių reikia pašalinti sėklas.
Būtinas žalumynas kurio gaunant galima apseiti be mineralinio lesalo ( išskyrus, žinomą, kalcį) – tai salotos, kiaulpienės, špinatai, kopūstas, dilgelės ir gyslotis. Galima duoti daržinės žliugės.
Gyvulinės kilmės pašaras periodiškai reikalingas visoms papūgoms, kai kurioms rūšims būtinas. Duodama kasneliais šviežia varškė, virtas trinys sumaišytas su bulve arba grūdinėmis košėmis (atskirai trinys gali sukelti užsikimšimą), išdžiūvusias vabzdžių lervas ir gyvus kirminus. Racione naudojamas ir pienas: išmirkant jame baltą duoną arba jame paruošiant grūdines košes. Kartais paruošiamas mišinys iš sutrintų morkų ir sutrintų džiuvesėlių pridedant kiaušinių, varškės, sauso pieno, šviežios žuvies miltus. Šis pašaras turi būti paruoštas prieš pat maitinimą. Papūgas reikia maitinti 1-2 kartus dienoje, vienu ir tuo pačiu laiku įpilant pusę paros grūdinio davinio arba visą davinį iš karto. Vaisius, daržoves ir žalumynus reikia duoti dideliais kiekiais, o papildomų pašarų (vazdžius, kiaušinius, mišinius) ne dažniau kaip 2-3 kartus per savaitę. Papūgoms visus naujus pašarus reikia pradėti duoti palaipsniui, pradžioje pridedant nedidelius kiekius.
Papūgų veisimas
Norint užsiimti papūgų veisimu, pradžioje reikia įvertinti savo jėgas. Sudetinga veisti stambias papūgas tokias kaip ara, žako, kakadu. Vidutinės rūšys – kalitai, razelos, nandajos gerai veisiasi erdviuose voljeruose, papraščiausia veisti smulkias rūšis, ypatingai banguotasias ir neišskiriamasias.
Papūgos – ištikimybės pavyzdys paprastai jos išsirenka porą visam gyvenimui. Renkantis porą didelę rolę vaidina jausmai – paikščių simpatija ar antipatija vienas kitam, todėl jūsų pirktos papūgėlės gali ir nesugyventi. Paukščių agresiją galima nugalėti patalpinant juos laikinai į atskirus narvelius šalia vienas kito.
Norint išvesti gerai besiveisiančias poras, pagrindinis sudėtingumas yra tai, kad daugelio paukščių rūšių sudėtinga nustatyti lytį, todėl pas megėjus dažnai gyvena poros iš dviejų patinėlių arba iš dviejų patelių. Vienintelis patikimas būdas išvengti klaidos, tai įsigyti didelį kiekį jaunų paukščių ir laikyti juos praskrendančiame narve iki porų susiformavimo momento. Galima nusipirkti ir susiformavusią porą, bet reikia įvertinti, kad perspektyviausias poras veislininkai pasilieka sau.
Leisti veistis galima tik pilnai fiziologiškai susiformavusius paukščius. Smulkiems paukščiams tai 1,5 metų, vidutiniams 2 metai, o stambioms papūgoms 4 metai. Ruošiantis perėjimo sezonui reikia pradėti nuo voljero dezinfekcijos, prieš tai paukščius patalpinant į atskirus narvelius. Kuo veisimo voljeras arba sodelis didesni, tuo bus sveikesni tėvai ir jų palikuonys.
Pradžiūvusiame po švarinimo voljere arba sodelyje pakabinama dreve arba dežė – lizdas. Dideliame voljere drevė turi būti šiek tiek didesnė negu susformavusi pora, tai leis išvengti kivirčų tarp paukščių. Narve – sodelyje lizdų dežutės pritvirtinamos iš išorės, suderinant laką su specialia kiauryme narvo sienoje; voljere drevės pakabinamos maždaug 20 cm nuo stogo. Lizdo dežutėje turi būti pagilinimas kiaušiniams, tai apsugo kiaušinius nuo išsibarstymo ir patelė gali juos vienodai šildyti. Dugne pabarstoma sausų beržinių pjuvenų.
Rūšims, kurios drevių viduje suka lizdus (neišskiriamieji ), nereikalingi įgilinimai dugne ir pjuvenos, bet už tai jiems reikalingos ventiliacinės angos dugne ir apatinėje lizdo dežutės dalyje. Patartina šių papūgų padėtus kiaušinius apipurkšti pulverizatoriumi,bet tik tada, kai paukščiai iš lizdo išskridę.
Geriausias laikas sulaukti palikuonių yra periodas nuo kovo iki spalio mėnesio, kada daug saulės šviesos ir žalimynų. Žiemą ir ankstų pavasarį, taip pat galima gauti vaisių, bet vitaminų, dėl ilgo sandėliavimo, juose mažiau, todėl išauginti sveikus jauniklius sudėtingiau.
Papūgų elgesio ypatumai
Pas papūgas ypatingai išvysyta nervų sistema, todėl jos aštriai reaguoja į staigiai pasikeitusią aplinką. Staigi žiebtuvėlio šviesa naktį, stiprus garsas tyloje, staigūs rankų judesiai – visa tai gali iššaukti stresinę situaciją ir netgi sveiko paukščio žūtį. Kita papūgų aukšto intelekto pusė, ledžia užsiimti pačiais sudėtingiausiais dresiravimo elementais. Ppūgas galima išmokinti atsiliepti į savo vardą, pašaukus atsitūpti ant rankų, šokti, vežti vežimėlį ir žinoma kalbėti. Nuomonė, kad papūgos mechaniškai pakartoja garsus, pasirodė neteisinga, eilė tyrimų parodė, kad vyksta sąmoningas tarpusavio veikimas tarp paukščio ir žmogaus. Sugebėjimas mokytis kalbėti priklauso ne tik nuo žmogaus atkaklumo ir papūgos rūšies, bet ir nuo indvidualaus paukščio polinkio mokytis. Yra papūgų, kurių žodžių bagažas viršija 100 ir yra paukščių nesugebančių pasakyti nei žodžio. Prijaukintos papūgos labai atsidavusios šeimininkui, bet kartais agresyvios nepažystamiems žmonėms.
Paplitusios papūgų ligos
a) Plunksnų iškritimas, išpešimas.
Tai gali atsitikti nuo stipraus streso, bet dažniausiai tai kitos priežastys: vitaminų, nepakeičiamų amino rūgščių ir mineralinių medžiagų stoka. Todėl pirmiausia reikia paanalizuoti racioną ir papildyti medžiagų trūkumą. Kartais plunksnų išsipešimas prasideda užsikrėtus niežų erkutėmis ar kirmelėmis. Užsikrėtus išoriniais parazitais, papūga išsipeš plunksnas, kasydamasi niežtinčias vietas arba stengdamasi pagauti vabzdžius. Vidiniai parazitai sukelia vitaminų ir mineralinių medžiagų deficitą. Reikia laiku valyti narvelį, reguliariai pastatyti maudyklę su švariu vandeniu ir periodiškai tikrinti papūgų išmatas ar nėra kirmėlių kiaušinių.
b) Papūgų medžiagų apykaitos sutrikimai.
Papūgos nutunka, kai laikomos mažuose narveliuose ir maitinamos sulėgrąžų sėklomis ir riešutais. Liga prasideda nuosedomis ant krūtinės ir pilvo, dusuliu, nenoru skraidyti ir paprastai baigiasi papūgos mirtimi nuo cirozės. Gydymui naudojama dieta su dideliu žalumynu kiekiu, vaisiais ir daržovėmis, leidžiant skraidyti po butą nors keleta valandų per dieną.
Avitaminozę sukelia vitaminų stoka arba sutrinka jų įsisavinimas virškinamajame trakte dėl skrandžio ar žarnyno susirgimo. Klinikinė avitaminozės vaizdas toks: vokų pabrinkimas ir uždegimas, konjuktyvitas, šviesos baimė, silpnumas, galūnių drebulys (tremoras), konvulsijos, galvos užvertimas ant nugaros, o taip pat pirštų susukimas ir paralyžius. Dažniausiai pastebimas vitaminų A,D ir E trūkumas. Pagydoma duodant šių vitaminų preparatų (pvz.: Ttivitas ). Vitamino B trūkumas, gydomas girdomais arba leidžiamais preparatais.
c) Papūgų dauginimosi problemos.
Susiduriama su jaunų patelių apsunkintu kiaušinių dėjimu. Patelė darosi vangi, ilgai tupi lizde ir be rezultatų išsitempia. Jeigu paukščiui nepadėsite jis žus. Reikia su pipete į kloaką įvesti keleta lašų augalinio aliejaus, apiplauti žemiau pilvo šiltu vandeniu ir pamasažuoti pirštais. Po to patelę padėti ant šilto pakloto drevėje, o drevę pastatyti į šiltą vietą. Jeigu per dvi tris valandas paukštis nepadeda kiaušinio reikia jį atsargiai su pincetu gabaliukais pašalinti. Priežastis vitaminų stoka (susidaro raumenų silpnumas kenkiantis kiaušinių dėjimui ) arba trūksta mineralinių medžiagų lukšto susidarymui. Labai svarbu narvelio higiena, ankštumas ir purvo patogeniniai mikroorganizmai, kurie papuola į kloaką ir iššaukia kiaušintakių uždegimą, dėl ko per juos nepraeina kiaušinis.
d) Papūgų virškinamojo trakto susirgimai.
Papūgos gali apsinuodyti beicuotais grūdais, druska arba nekokybišku maistu. Kaip taisyklė apsinuodijimas pasireiškia viduriavimu, suglebusia būsena, padidintu troškuliu ir traukuliais. Kad išgelbėti reikia praplauti gurklį, jei apsinuodyta druska reikia praplauti vandeniu su aliejumi, esant kito tipo apsinuodijimui – vandeniu su ištirpinta aktyvuota anglimi. Po praplovimo papūgai sugirdoma krakmolo nuoviro arba linų sėmenų.
e) Papūgų trauminiai susirgimai.
Pas papūgas pasitaiko atviri ir uždari galūnių lūžiai. Esant atviram lūžiui žaizda apiplaunama vandenilio peroksidu, po to ant galūnės uždedama šina dešimčiai dienų. Dažnai lūžiai pastaiko jauniems paukščiams, kuriems trūksta vitamino D ir kalcio.
Per didelis nagų ir snapo užaugimas pasitaiko pas papūgas, kurios negauna pakankamai kieto maisto ir gyvena aukštuose narveliuose su viena kartele. Peraugusius nagus ir snapą atsargiai apkerpame žirklėmis ( geriausia specialiomis ), jeigu pasirodė kraujas, jis sustabdomas sausais kalio permanganato kristalais arba jodu.
Papūgos – populiariausi naminiai paukščiai, pasižymintis intelektualumu, prisirišimu prie šeimininkų ir linksmu charakteriu. Elgiantis su jais teisingai jos linksmins jus ilgus gyvenimo metus.
Autorius:
Giedrė Januškevičienė